Gražina
Adam Bernard Mickiewicz




Adomas Mickevičius

Gražina



		Vėjas kas kartą žiauriaus pučia, šąla;
		Miglos ant žemės, o mėnuo padange
		Per miglas bėgdams, tartum skraiste brangia.
		Debesiais dengias, tai temsta, tai bąla,
		Tarp rudens oro šalto, nevienodo.
		Žemė lyg butas tamsusis išrodo[1 - išrodo – čia: atrodo. [przypis edytorski]],
		Debesys rodos lyg judantis skliautas,
		Mėnuo lyg langas tam skliaute išpjautas.

		Rūmai, statyti ant kalno Naupilės[2 - Rūmai, statyti ant kalno Naupilės – Naupilė arba Naugardukas, iš slovėniško Novogrodek, miestas Lietuvoj, kitados buvo sėdynė Jadvinoj, o paskiaus rusinų. Laikuose Batijaus Naugardukas buvo išgriautas totorių. Po totorių pasišalinimo vėlu [vėlu – vėl. red. WL.] buvo užimtas Lietuvos kunigaikščio Ardvilo, sūnaus Montvilos; apie tai Strijkovskis taip rašo: „o kada (lietuviai) persikėlė per Nemuną, už – i mylių rado grafų ir aukštą kalną, unt kurio piriuiaus buvo Novogrodkas, sostapilis rusiškų kunigaikščių, sugriautos caro Batijaus, tenais Ardvilas tuoj uždėjo savo sostapilį ir vėlu atnaujino pilį, o, kad nebuvo kam ginti, apėmęs be praliejimo kraujo didelius plotus rusiškųjų žemių, ėmė rašytis Didžiu Kunigaikščiu Naugarduko”. (Kronika Strijkovskio, lapas 265, išdavime Karaliaučiaus). Pilies griuvėsiai rėpso po šiai dienai. [przypis autorski]],
		Blizga palšai[3 - palšas – neryškios spalvos, nublukęs. [przypis edytorski]] prieš nakties akį švisą.
		Šone, ant rėvo[4 - rėvas – vandens kritimas užtvankoje. [przypis edytorski]], kur volas[5 - volas (lenk.) – pylimas. [przypis edytorski]] pakilęs,
		Kėpso šešėliai smiltynę aptiesę,
		Vietom’s į rėvą nuo volo nusprūsta,
		Kur po pelėsiais vanduo žalias pūsta[6 - pusto – dab.: pusto;galanda. [przypis edytorski]].

		Miestas miegojo, ir pilyj pradėjo
		Žiburiai gest, tiktai bokšte, ant volo
		Pilies sargai pastatyti budėjo;
		Vienkart, težiūrint, jie mato, iš tolo
		Lyg koki[7 - koki – trump.: kokie. [przypis edytorski]] žmonės per tyrą atvengia.
		Paskui kiekvieną šešėlis juods mirga,
		O bėga greitai, matyt tur’ po žirgą,
		Šviečiasi aiškiai, šarvais apsidengę.
		Žirgai sužvengė, dundėt ėmė sienon,
		Ant šlapių žirgų trys jočiai[8 - jotis – raitelis. [przypis edytorski]] sėdėjo.
		Rėvą prijojus sustojo ir vienas
		Ėmęs trimitą tuoj pūsti pradėjo,
		Užtrimytavus taip trejetą kartų,
		Sargas ant balso[9 - ant balso – išgirdęs balsą. [przypis edytorski]] iš bokšto atsuko;
		Čerška retežiai[10 - retežis – grandinė, pančiai. [przypis edytorski]] rakinti prie vartų
		Ir sunkus tiltas nupuola ant tako.

		Kad žingeidumą tuščią apmalšint[11 - apmalšint – vietoj pamalšinti. [przypis redakcyjny]].
		Iš visų pusių sargai suėj’[12 - suėj’ – trump.: suėjo. [przypis edytorski]], žiūri.
		Vienas iš jočių, vyriausias matyti,
		Rūbą ir ginklą kuo gražiausią turi:
		Skraistė balta, ant jos kryžių tur’ juodą.
		Kryžių ant kaklo prie raikščio[13 - raikštis – dab.: raištis, virvelė kam surišti. [przypis edytorski]] geltono[14 - Kryžių ant kaklo prie raikščio geltono – kryžiokų brolystė (iš lenkiško zokonas), vadinta Brolyste kavalierių špitolės, taip pat Brolystė marijanitų, tautonų, uždėta [uždėta – čia: įsteigta. red. WL.] 1190 m. Palestinoj, paskiaus, apie 1230 m., pašaukta Mozūrų kunigaikščio Konrado dėl apgynimo Mozūrijos prieš prūsus ir lietuvius. Apsigyvenę Kulinės žemėj, kryžiokai pasidarė baisiausiais prie šalsne vien Lietuvos, bet ir visų aplinkinių krikščioniškų kraštų. Abelnas [abelnas (brus.) – visuotinis, vienas, bendras. red. WL.] anų laikų kronikierių bakas yra tas, kad tai vokiečių brolystei išmetinėja [išmetinėti – čia: priekaištauti. red. WL.] gašlumą, nuožmumą, puikų ir menką rūpinimąsi apie dalykus tikėjimo. Vyskupai siuntė pas popiežius skundus, kad kryžiokai periškadija [periškadyti (lenk.) – trukdyti. red. WL.] jiems plėsti tikėjimą tarp stabmeldžių, paveržia bažnytinius turtus ir spaudžia dvasiškuosius. Daug galėtume privesti čion tame dalyke darodymų [darodymas – įrodymas. red. WL.] iš bylų, tiek kart paduotų ciecioriui [cieciorius – čia: ciesorius, monarchas. red. WL.] ir popiežiui; bet, jei kas tikėt mums nenorėtų, talpiname čion žodžius vieno bepusiško [bebusiškas – nepalaikantis niekieno pusės. red. WL.] kronikieriaus, Jono iš Wintertur (Johanes Witoduranus). Tas rašėjas, pagirtas už tiesmukumą, neturėdamas jokio piktumo ant kryžiokų, o kaipo vokietis ir kunigas, jei būtų nežinojęs teisybės, nebūtų užstojęs stabmeldžių. Tiesmukais žodžiais, pagadinta lotyniška kalba, jis taip rašo: „Tais laikais, kaip girdėjau iš lūpų ištikimų žmonių, kryžiokai, plačiai viešpataujantys Prūsų žemėje, apskelbė Lietuvos kunigaikščiui karą ir varu [varu – jėga, prievarta. red. WL.] išlupo nuo jo dalį valdybų; kad atgautų savastį, kunigaikštis prižadėjo jiems, kad priimsiąs katalikų tikėjimą; kada kryžiokai tokio prižado nenorėjo klausyti, tarė jiems kunigaikštis lietuviška kalba: „Matau, kad jums neina apie tikėjimą [jums neina apie tikėjimą – jums nerūpi tikėjimas. red. WL.], tik eina apie pinigus, ir dėl to geriaus pasiliksiu prie savo stabmeldiško tikėjimo”. „Apie tuos tai kryžiokus žmonės pasakoja (kurie tam dalykui katalikiškam tikėjimui, kad jie prasmegtų, yra didžiai bledingi), jog jie malonūs, kad užkariauti stabmeldžiai geriaus pasiliktų stabmeldžiais ir mokėtų jiems donią [donia (brus.) – duoklė. red. WL.], nei kaip priėmę krikštą turėtų būt atliuosuotais [atliuosuotas – išlaisvintas. red. WL.] nuo donios; ko jie (stabmeldžiai) nuolat maldavo ir maldauja. Yra taipgi paskalas, kad jie (kryžiokai) užpuola ne vien žemes stabmeldžių, bet ir krikščionių”. (Corpus Histor. medii aevi, edilio, J. Gerg. Eccard, Lipsiae, p. 1874). Taip pat išsireiškia apie kryžiokus ir su visais mažmožiais [mažmožiai – smulkmenos. red. WL.] aprašo jų nuožmius darbus ir netikusį jų pasielgimą su prūsais ir lietuviais vokiškas raštininkas Augustas Kotzebue, savo rašte, labai akyvame [akyvas – labai pastabus, įžvalgus. red. WL.] dėl Lietuvos istorijos tyrinėtojų „Preussens seltere Geschichte v. Aug. v. Kotzebue, 1808. Riga 4 Rde). Šiurpuliai perima beskaitant apie nuožmumus, kurių kryžiokai dasileisdavo su nelaiminga lietuvių ir prūsų tauta; privedame čion tik vieną paveizdą [paveizdas – dab.: pavyzdys. red. WL.]. Pabaigoj 14 šimtmečio, kada prūsai jau visiškai buvo pamušti ir apmalšinti, didis kryžiokų mistras [mistras – meistras. red. WL.] Konradas von Vallenrod, užpykęs ant Kumerlandijos vyskupo, prisakė visiems jo diecezijos kiemionims [kiemionis – kaimietis, sodietis, žemdirbys. red. WL.] nukapoti tiesias rankas. Apie tai liudija Leo Treter ir Lukas David. Tokiais tai buvo kryžiokai, brolystė, susidedanti vien iš vokiečių, per ką jie juom labiaus neapkentė lietuvių ir slovėnų. Vokiečius jau iš senovės lietuviai vadino šunimis, velniais ir kitoniškais vardais paniekinimo. [przypis autorski]].
		Ant pečią triubą, kuria gandą duoda.
		Kirvį ir kardą prie kairiojo šono.

		Veikiai kryžioką sargai pažinojo: —
		Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:
		– Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?…
		Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!
		Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,
		Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdį[15 - Aszmenims kardo tuoj, pervėres širdį…. – Nėra tad dyvo [dyvas – nuostabus dalykas, keistenybė. red. WL.], kad prūsai ir jų broliai lietuviai kryžiokų neapkentė, kuri neapykanta, galima sakyti, buvo įgimta jų charakteriui. Stabmeldiškais laikais, o net ir krikščioniškais, laidojant lietuvį ar prūsą, raudotojai giedodavo: eik, vargše, iš vargų šios pasaulės į laimingesnį gyvenimą, kur kraujageriai vokiečiaineviešpatus tau, tiktai tu jiesiems. Apie ką liudija Bielskis ir Strijkovskis. Iki šio laiko Prūsų Lietuvoje labai užgautum kaimietį, jei jį pavadintum vokiečiu. [przypis autorski]],
		Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!
		Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi.
		Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:
		Nors vokietis, žmones kalbant suprato[16 - Nors vokietis, žmones kalbant, suprato: – Lietuviai ir prūsai ne tik blogai mislija apie vokiečių būdą, bet ir apie jų supratimą; pas juos yra priežodis: paik’s, kaip vokietis (po pietų). (Žiūrėk Kotzebue, t. 1, p. 72. Veizdėk taipgi Lindės žodyne žodį vokietis, ir Rhesą: Das Jahr in vier Gesaugen aus dem Lithauischen des Christian Donelaitis).[Neperseniai mir3s profesorius Karaliaučiaus universiteto Rhesa, tarp kitų liekanų lietuviškos literatūros, atgarsino poemą lietuvio Donelaičio, apie 4 dalis metų, hegzametru parašytą, su priedu vokiško vertimo ir su moksliškais paaiškinimais, virš menėtų raštų, kas link įtalpos [įtalpa – čia: turinys. red. WL.] ir dailaus išsireiškimo, verti yra pagyrimo, ir verti, kad mes jais užsiinteresuotume [užsiinteresuoti (sl.) – susidomėti. red. WL.] da ir dėl to, kad yra tikrų paveikslų būdo lietuvių. Garbė paguodotam [pauodotas – čia: garbingam, pagerbtam. red. WL.] vyrui, kuris būdamas svetimžemiu užgėdina [užgėdinti (sl.) – gėdinti. red. WL.] tautiečius (rodaków), kurie menkai rūpinasi apie istoriją savo tėvynės. (Prierašas Mickevičiaus. (przyp. autorski.)] [przypis autorski]].
		– Kur Kunigaikštis? – sargų jisai klausia.
		– Ilsisi, miega ir naktį nepri’ma[17 - nepri’ma – trump.: nepriima. [przypis edytorski]]
		Nieko pas save. – Nors būtų vėliausia,
		Turit pranešt apie mūs’[18 - mūs’ – trump.: mūsų. [przypis edytorski]] pribuvimą:
		Siuntiniai esam, kelionės mūs’ mierį
		Apreikš šis žiedas ant rankos ką žėri:
		Jį kunigaikščiui nuneškit, įteikę
		Dasižinosit kas mes, ko mums reikia.

		Tyka aplink; rūmuos miega kas gyvas;
		Bet aukštai, bokšte, kas tai būt per dyvas?
		Pas Lietavorą per langą mažytį
		Spingsant prigesus šviesa dar matyti.
		Šiandien jis grįžo, buo[19 - buo – trump.: buvo. [przypis edytorski]] toloj kelionėj,
		Reiktų dabartės[20 - dabartės – adbar, šiuo metu. [przypis edytorski]] ilsėtis maloniai.

		Bet Lietavors nemiegojo. Teisybė,
		Siųsta po durim žiūrėt. – Nemiegojo[21 - nemiegojo – ponemiegoj. [przypis redakcyjny]]
		Tiktai vėlai taip nieks iš sargų jojo:
		Ponai, bajorai, visa vyriausybė
		Pas jį į rūmus įeiti bijojo.
		Siunčia kryžiokas, grūmoja, grasina,
		Prašyms, grasinimas baimės n’įveikia[22 - n’įveikia – trump.: neįveikia. [przypis edytorski]]:
		Iš budinčiųjų kad nieks neketina
		Eiti, Rinvitą pabudinti reikia.
		Senis Rinvitas namie tiek, tiek kare
		Naudos tėvynei labai daug padarė, —
		Kare muš'[23 - muš' – trump.: muša. [przypis edytorski]] priešus, namie vaidus taiko,
		Jį Lietavoras aukštoj garbėj laiko,
		Taigi, diena būt, naktis, arba rytas,
		Viešpačio butas jam vis at’darytas.

		Bute tamsu buo; kerčioj tik žibėjo
		Mirštančia, balta šviesa žiburėlis.
		Lietavors rūškans[24 - rūškanas – niūrus, piktas, rūstus. [przypis edytorski]] prie stalo stovėjo,
		Misli’o[25 - misli’o – trump.: mislijo. [przypis edytorski]], tai klausė vėl galvą pakėlęs,
		Ką apie siuntinius Rinvit’s kalbėjo;
		Ruožtais dūsavo, tai raudo, tai balo,
		Vėl vaikščioj greitai pakilęs, ant galo[26 - ant galo (lenk.) – čia: pagaliau. [przypis edytorski]]
		Žiburį pr’ėjęs taisyti pradėjo,
		Rodosi taiso: pridengia su sauja,
		Žiburys suvis žibėjęs paliauja[27 - paliauti – nustoti. [przypis edytorski]].

		Turėjo tyčiomis jį užgesinti,
		Nes iš jausmų, ką veiduos išsipylę
		Buo, nenorėj, idant tarnas atminti
		Stengtų širdies jojo paslaptį gilią.
		Vėl atsistojo, vėl eit pasileido;
		Bet kad prie lango grotuoto priėjo,
		Aiškiai matyt buo prieš mėnesio veidą,
		Kurs per langelį į vidų žiūrėjo,
		Aiškiai matyti, kad dantys sukąsti
		Ir kerštas slepias’ ant suraukto veido,
		O žvilgyj’ žaib’s, koks retai labai esti.

		Vėla nuo lango greitai atsitraukia,
		Liepia Rinvitui duris uždaryti:
		Nors akyse abejonę matyti,
		Nors juoku šaltu veidai apsitraukia;
		Jis vienog sėdęs, kalba gana aiškiai,
		Tokią naujieną Rinvitui apreiškia.

		Atmeni, sako, patsai, Rinvituli,
		Kaip pernai raštai iš Vilniaus parėjo.
		Vytaut’s Lydos kunigaikščiu uždėjo[28 - Vytauts Lydos kunigaikščiu uždėjo mane. – Vytautas, sūnus Kęstučio, vienas iš prakilniausių vyrų, kokius Lietuva išdavė. Apie jo kariškus veikalus ir jo politiką, išskyrus lenkiškuose raštuose, galima skaityti pas Kotzebue, aukščiaus paminėtame rašte, yptingai III tome, ir Gyvenime Švidrigailos, – (Switrigail… von August von Kotzebue. Leipzig 1820). [przypis autorski]]
		Mane ir visą palaimos tą šalį,
		Tuos plotus žemės, kurie man priguli
		Be dovanos jojo į pačios[29 - pati – žmona. [przypis edytorski]] dalį.
		Jis, kad parodyt jogei labo geidžia,
		Lyg savo lobį žemes tas apleidžia.

		Taip kunigaikšti! – Taigi ir dabartės
		Eisim užimt dovanotą mums turtą;
		Liepk, kad imtų išnešt manąjį papartį
		Uždegti stiebai, kad būtų užkurta
		Ugnis ant volų. Sargai tegul renka
		Trimitorius, prisakyk jiems suėjus
		Triūbyt[30 - triūbyti – pūsti trimitą, duduoti. [przypis edytorski]] neliaujant į keturis vėjus,
		Triūbyt ir triūbyt, kiek galios užtenka!
		Iš visų pusių kareiviai pribūti
		Turi ant balso į pylimą: krūtį
		Savo kiekvienas šarvais teužkloja,
		Taisosi ginklą ir žirgą balnoja;
		Žmonėms ir žirgams tur būt pagaminto
		Maisto, kiek reikia ik[31 - ik – trump.: iki. [przypis edytorski]] nakčiai nuo ryto.
		Kad kaip reik viskas liksis sutaisyta,
		Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis[32 - Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis – Mindaugas, Mindagos, Mindovė, Mindak, Mendoulf, sūnus Ringvaldo arba Ringoldo ar Ringauto, didis Lietuvos kunigaikštis, pirmutinis, kurs Lietuvą išliuosavo iš po svetimos įtekmės [įtekmė – įtaka. red. WL.] ir iškėlė į didelę galybę. Kaimynai jo baiminosi. Mindaugas buvo priėmęs krikščionišką tikėjimą, popiežiui pritariant, apsivainikavo Lietuvos karaliumi Naugarduke 1252. Netoli nuo Naugarduko yra kalnas, kurį iki šiol žmonės vadina kalnu Mindaugo. Tas kalnas esąs kapu to didvyrio. [przypis autorski]]
		Spindulys grybštels, apreikšdamas rytą,
		Laukite manęs ant gatvės lydinės[33 - lydinės – Lydos. [przypis edytorski]].

		Taip kunigaikštis prisakymus leido;
		Žodžiai iš lūpų tekėte tekėjo
		Bet kodėl naktį? Kodėl ant jo veido
		Šiandien toks paslėptas kerštas gulėjo?
		Norint tais žodžiais liepimų begalį[34 - begalis – begalinis. [przypis edytorski]]
		Skaitlių[35 - skaitlius – skaičius. [przypis edytorski]] išpildyt Rinvitui suteikia.
		Aiškiai matyt, kad tik vieną jų dalį
		Tarnui atvėręs parodo kaip reikia;
		Kitą gi, nors valandoj taip karštojo’[36 - karštojo' – trump.: karštojoj. [przypis edytorski]],
		Tylint krūtinėj giliai užkavojo.

		Lietavors baigė ir rodosi lauktų,
		Kad su liepimais Rinvits atsitrauktų,
		Bet Rinvit’s stovi, dūmoja stovėdamas,
		O iš to viso, ką girdi, ką mato,
		Nors ponas daug užtylėjo kalbėdams,
		Jis viską aiškiai patsai dasiprato[37 - dasiprato – suprato. [przypis edytorski]].
		Ko dabar tvertis? Žino, kad rodos
		Svetimos viešpačiui niekad n’įtinka:
		Viską an’s daro, kaip jam geriaus rodos’,
		Kaip galva liepia, kas širdžiai patinka,
		O ką išpildyt tvirtai sudūmoja,
		Be atmainos to visuomet laikysis:
		Gaisras gesinam’s labiaus dar liepsnoja…
		Vienog Rinvitas, karštai mylintysis
		Tėviškę, aiškiai supranta ir žino,
		Jog šitą kartą labai keistai veiktų,
		Jei taip svarbioj, pavojingoj adynoj[38 - adyna (lenk.) – valanda. [przypis edytorski]],
		Viešpačiui klystant rodos, nesuteiktų.
		Taip, kad galvoj šias dvi nuomones svoriu,
		Pirmąją lenkia, paskesniąją stveria.

		– Ponut’[39 - Ponut’ – trump.: Ponuti (kreip.) [przypis edytorski]], kur tik tave mierai[40 - mieras (lenk.) – tikslas. [przypis edytorski]] šie kelia,
		Visuomet esame tau atsidavę:
		Kur tiktai liepsi, kur rodysi kelią,
		Ant vieno žingsnio neapleisim tave,
		Seksim, klausysim. Bet, mielas ponuli,
		Reik ir padonis[41 - padonis (lenk.) – pavaldinys, tarnas. [przypis edytorski]] guodonėj[42 - guodonė – pagarba, garbė. [przypis edytorski]] laikyti,
		Labą tėvynės niekad nepriguli
		Ant vienos mislies svarstyklių svarstyti.
		Atmenu dailiai ir tėvas tavasis,
		Nors aukščiaus’ nuomones laike savąsias.
		Bet pirm’ nei kardą iš makštų ištraukė,
		Į rodą[43 - roda (lenk., brus.) – pasitarimas, sueiga. [przypis edytorski]] amžium senesniuosius šaukė.
		Taip aš, už stalo sėdėdamas, tankiai
		Būdavo drąsiai, rodos, davinėjau;
		Atleiskie todėl ir šiandien nuolankiai,
		Kad išmest žodį tau įsidrąsėjau. —
		Būdamas senas, su plauku žiloku,
		Dalykus sverti ir šiaip ir taip moku;
		Bet ne’tsurgum’s[44 - ne'tsurgums – neatsargumas. [przypis edytorski]] šios kelionės, bijausi.
		Kad nelaimingai labai baigtis gali,
		Jeigu į Lydą dabartės keliauji,
		Tau pagal tiesą prigulinčią šalį.
		Minkie, slapus antpuolimas galėtų
		Mus su lydėnais suerzinti drūčiai[45 - drūčiai – stipriai, labai. [przypis edytorski]],
		Likties’ po tam, būdu karo, turėtų
		Vieni kaip ponai, kiti kaip vergučiai.

		Paskalas aplink tuojaus grūdus sėja,
		Žmonės brandina juos mislim' neliovę,
		Mislim brandina, melu užakėja[46 - melu užakėja – pripildo melu, sėja melą. [przypis edytorski]]…
		Vaisių toks grūdas išduot gali kartų.
		Kurs erzin’ meilę ir mažina šlovę.
		Tūlas, nežinąs, tuojaus mus aptartų,
		Esant plėšikais. Netoks papratimas
		Tarpe valdonų senovėj žiliojo’
		Prabočių[47 - prabočiai – proseneliai. [przypis edytorski]] mūsų šalyj ponavojo[48 - ponavoti – ponauti, būti ponu, valdyti. [przypis edytorski]],
		Kada taip būdavo kraustytis imas;
		Jeigu norėtum senovę laikyti,
		Teikis senovės žmonių paklausyti.

		Prigul kareiviams pirmiaus’ žinią duoti,
		Jogei visi, ką čionais mieste esti[49 - esti – yra. [przypis edytorski]]
		Ir kurie kaimuos toli išsibastę,
		Veikiai į pylį sueitų ginkluoti.
		Vienus galėsi iš tų, kaip pats’ geisi.
		Vietoj sargybos palikti prie savęs;
		Kitus, po mano valdžia atidavęs,
		Kad ir ryt rytą kelionėn išleisi.
		Su kunigais, vaidilučiais garbingais,
		Su daiktais kare, puotoj reikalingais.
		Laimingiaus sektųs[50 - sektųs – trump.: sektųsi. [przypis edytorski]], kad dailiaus nuduotų
		Ir kad nė valgyt, nė gert nestokotų[51 - stokoti – trūkti, neužtekti. [przypis edytorski]].

		Nes karo laiku nevien prasti žmonės
		Ir vyriausybė midum smaguriauja.
		O kunigaikščio duosnum’s ir malonis
		Ateitį gerą visad pranašauja.
		Sens[52 - sens – trump.: senas. [przypis edytorski]] paprotys, siekęs gilią senovę.
		Jį turim švęsti per amžius neliovę.

		Baigė kalbėjęs, aptyko[53 - aptykti – nutilti, nurimti. [przypis edytorski]], nurimo.
		Bet vėl tuoj tarė arti lango stojęs:
		– Jotis prie bokšto, matyt, tenais rimo,
		Štai ir kiti du po žirgą vadžiojas…
		Siuntinia vokiečius. Liept juos pašaukti
		Ar tur kieme atsakymo laukti?

		Taręs, nuo lango vėla prasitraukia.
		Vėl savo kalbą ir šiaip ir taip varto:
		Taip kunigaikštį neliaudams kvošt, laukia
		Kad apie siuntinius ką prasitartų.

		Lietavors taria: – Jei kad atsitinka.
		Jog tarp dalykų kuo pavojingiausių
		Savo padonų, rodos, kartais klausiu,
		Tavosios rodos[54 - roda – čia: patarimas. [przypis edytorski]] labiaus man patinka:
		Tu visame iš mūsiškių pirmiausias,
		Jaun's ėsi kare, rodoje seniausias;
		Tiesa, nenoriu, kad paslapčios dūmos
		Kitiems padonams atviros stovėtų.
		Nes kibirkštis, pasirodžiusi dūmuos,
		Jei pakišt vėjui, ilgai nespindėtų.
		Vienog dalyks šis, kuriuo baigiu viską.
		Lai nei perkūnas pirm’ trenkia, nei blizga.
		Tau tiktai trumpą atsakymą duosiu:
		Ryt’ ant žemaičių visus jus veduosi.

		Todėl taip greitai, todėl valandoje
		Nepaprastoj taip ir taip netikėto',
		Nes žinau, Vytaut’s seniai mus daboja,
		Kad iš netyčių užklupti galėtų.
		Gal ir į Lydą drįso mane šaukti,
		Kad pasišaukus užmušt ar užsmaugti.

		Sergėtis reik; pas kryžiokišką vadą
		Vakar bebūdam’s dariau sutarimą:
		Ordens į talką duot ricierius žada.
		Už ką nuo mūs’ plotą žemių ats’ima.
		Jei dabar lanko, jei siuntinius leidžia,
		Regima, sutartį pildyti geidžia.

		Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti[55 - Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti. – Lietuviai turėjo savo ypatingą laiko apskaitymą – metų, mėnesių ir valandų (Žiūrėk Kotzebue, t. I., p. 35 iki 68). [przypis autorski]],
		Dėl mūs’ geriausias dalyks pasilieka.
		Tūkstančių porą kryžiokų laimėti.
		Jotų ir pėsčiųjų dvigubai tieka[56 - Tukstanczių porą kryžiokų laimėti./ Jotų ir pesčiųjų dvigubai lieka. – Kryžiokiška karių minia buvo padalinta taip: pirmiausiai broliai arba „zokoninkai”, germukai ir broliai svietiški, prigulį prie brolystės; toliaus raiteliai – joti, liuosnoriai [liuosnoriai – savanoriai. red. WL.] arba nusamdyti kareiviai, ir pestininkai, vadinti Landsknechtais, Fussknecht’ais arba tiesiog Knechtais, taipgi brolystės nusamdyti. [przypis autorski]].
		Patsai mačiau dar svečiuodams pas juosius
		Tuos rimtus vyrus, ką duoti man rengia:
		Kūnu kur kas didesni už manuosius[57 - Kūnu kur kas didesni už manuosius. – Veik kiekviename kovų aprašyme kronikieriai užtėmija [užtėmyti – pastebėti. red. WL.], kad vokiečiai perviršijo lietuvius didumu kūno ir pajėga; smūgius jų bardišių [bardišius (lenk., rus.) – kirvis su ilgu kotu. red. WL.] lietuviai vargiai galėjo atlaikyti. Kęstutis, Narimanta, nors buvo vikrūs ir sylingi [sylingas (lenk.) – pajėgus, stiprus, galingas. red. WL.], susirėmus su vokiečiais tokiuose atsitikimuose būdavo išmesti iš balno. [przypis autorski]],
		Krūtį ir kaktą jųjų šarvai dengia;
		O stos į karą, tai net baimė tveria,

		Matant, pašones mūsiškiams kaip veria.
		Pestininks turi kiekviens po gyvatę,
		Ką šviną[58 - ką šviną – po šviną. [przypis redakcyjny]] suodžius ir pakulas ryja,
		Kaip tik jos kaklą į priešus atstatę
		Pradeda erzint, prikišę žariją,
		Šnypščia gyvatė, ugnim, dūmais vemia
		Ir tuojaus priešą partrenkia į žemę.
		Anais tai metais nuo pramonio šito
		Vieliuonos mūruos Gedimin’s parkrito.

		Vilkinims baimė tik darbą gaišina,
		Užtai tuoj ryt’ žemaičius atlankysim
		Ir kol jie Lydą menkai nuo mūs’ gina,
		Eisim, kaposim viską ir draskysim.

		Rinvits, užgauts netikėta naujiena,
		Stebisi, misli’a, atsakyti taiko.
		Mislys pabūgus galvoj n’užsilaiko[59 - n’užsilaiko – trump.: neužsilaiko. [przypis edytorski]],
		Slysta tolydžio viena paskui vieną;
		Svarbios ant tiek, kad užslėpt jas netinka,
		Todėl išdrįsęs: – Viešpatie, surinka,
		Amžiuje mano nenoriu, kad duotus
		Brolius prieš brolius matyti ginkluotus!…
		Vakar mus’ kardas į vokiečių sprandus
		Šipo, o šiadien, kad gint juos galandas?.
		Niekai gyvent be vienybės – teisybė,
		Bet niekiaus būt su kryžiokais vienybėj
		Rods, pasitaiko, kad kaimynas kaimyną.
		Su kuriuo pykos per metelių kiekį,
		Ima, ant galo piktumą palieka
		Ir jį nei brolį karštai apkabina.
		Daug aršesnėj, su kaimynu kaimynas —
		Lenkas su lietuviu santaikoj būva,
		O vienog tankiai, suėję į krūvą.
		Stikleliu midaus paeiliui dalinas,
		Geria, bučiuojas, o kada pris’eina.
		Ir į pagelbą viens vienam nueina:
		Da piktesnėj už lietuvį ir lenką
		Su žalčiais žmonės gyvena sandaro'.
		Bet kada žmogus duris jam pradaro,
		Žaltys nei svečias kad butan jo slenka[60 - Žaltys nei svečias kad butan jo slenka. – Lietuviai garbino žalčius, kuriuos priaukindavo ir maitindavo; aiškiausiai apie tai kalba Lasickis (Res Pol. et Lithu., ed. Elzevirorum., p. 309). Strijkovskis savo laikais da matęs liekanas to žalčių garbinimo pas latvius, o Gwagnin kaime Labariškėse, 4 mylios nuo Vilniaus. [przypis autorski]]
		Jei tik dėl šlovės dievų amžinųjų
		Lietuvis pieno nesigail’ dėl jųjų;
		Tad žaltys savas, užsliuogęs[61 - užsliuogti – šliaužiant užkopti. [przypis edytorski]] ant rankų.
		Laižo pirštus jo gyliu sukaitinęs,
		Kartais, užlipęs ant vaiko krūtinės,
		Lyg vario žiedas miegot susirango.

		Vienog kryžioką – gyvatę per amžių
		Nenumalšinsi aukos būdu jokiu;
		Maža jau prūsiško aukso suglamžius
		Žemių, žmonių ir šiaip lobių visokių? —
		Vis alkana da ir, kad primanytų.
		Valanda viena visus mus išrytų.

		Vien sutikim’s apgint lietuvius gali
		Metas į metą veltuo[62 - veltuo – veltui, nenaudingai, be reikalo. [przypis edytorski]] į jų šalį
		Traukiame miestų ir pylimų griauti;
		Ordens nelemtas lyg smakas[63 - smakas (lenk.) – slibinas. [przypis edytorski]] išrodo[64 - išrodo – čia: pasirodo. [przypis edytorski]],
		Kuriam, kad vieną kaukuolę nupjauti,
		Tuoj į jos vietą dešimts pasirodo,
		Pjaukim!… Iš tiesų, paikai pasistato,
		Kurs su lietuviais suvest nor[65 - nor – trump.: nori. [przypis edytorski]] kryžioką,
		Nors kunigaikštį paimk, imk prasčioką,
		Nėra nė vieno, kurisai nemato
		Jų pasalų, kurs nuo jų nesitrauktų,
		Tartum nuo maro kokio, kiekvien’s geistų
		Nuo žmonių, genčių geriaus būt apleistu,
		Bet į pagelbą križiokų nešauktų;
		Kiekvien’s, sakau tau, greičiaus šimtą kartų
		Geležį karštą, nei ranką jų stvertų.

		Vytauts grasin'! Ar pavojus daėjęs
		Jau iki to, kad nebūtum aps’ėjęs
		Ir be kryžiokų? Ant galo, ar esat
		Taip jau įniršę ant savęs, ar būtų
		Siūlas vaidų, ką jus riša, taip drūtu,
		Jog delnais brolių nutraukt negalėsit?

		Kaip gali tikrint[66 - tikrint – čia: užtikrinti. [przypis edytorski]], kad teisūs tie žodžiai.
		Kad Vytaut’s spąstus visur broliams taiso,
		Laužydams sutartis skriaust mus nor godžiai?

		Leiskie, da sykį pas jįjį nueisiu,
		Da sušnekėsim, sutarsim da kartą…
		– Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta, —[67 - Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta. – Visa ši Lietavoro kalba yra aiškiu paveikslu to, ką tame laike dūmojo apie Vytautą visi žemesni Lietuvos kunigaikščiai.' [przypis autorski]]
		Vytaut’s da niekada žodį, kaip reikia,
		Duotą n’išpildė, šią dieną jam vėjas
		Tokias mislis, ryt kitokias suteikia:
		Andai buvau kunigaikščiui tikėjęs,
		Sakė, prie Naupilės Lydą pridėsiu;
		Da’rtės[68 - da'rtės – dabartės, t.y. dabar. [przypis edytorski]], matau, atėj’ galas ilgesių:
		Valandą gerą jisai nužiūrėjęs,
		Kada mūsiškiai visur išsklaidyti
		Tapo, atleidžia žinias, būk lydiečiai
		Manęs ilgiaus nebenori klausyti, —
		Jįjį, matyti, Lydon užsikviečia.
		Vytaut’s teisus gi, neskriaus mūs' ir, je’gu
		Lydą atims, mums duot kitas kas rasis, —
		Smiltys Rusijos ar pelkės Varegų[69 - Ar pelkės Varegų. – Pakraščiai Varegiškų arba Normandiškų jūrų, šiandien įkaltųjų marių. Jau nuo senovės buvo politika Didžių Lietuvos Kunigaikščių, siųst savo gimines į šalis atimtas nuo priešų. Taip darė Montvilas, Mindaugus ir Gediminas. [przypis autorski]]!
		Ten jau nuo šiandien eis kelias manasis,
		Ten visus brolius ir gimines varo,
		Lietuvoje jau mums žemių n’ištenka —
		Jis visas ima, o žino, ką daro:
		Vienija, muša, į krūvą vis renka
		Visą Lietuvą perdėm ir norėtų,
		Idant jams lygūs po kojom gulėtų.
		Ko abejoti da, ko daugiaus laukti?
		Vytaut’s lietuviams visiems, kiek mus esti,
		Niekad nuo žirgų neduoda nusėsti,
		Niekad nuo ginklo kraujuoto nutraukti
		Delno neleidžia: iš karo į karą,
		Mūšio į mūšį, kaip sviet’s platus šitas.
		Visą skersai ir išilgai apvarė.
		Prūsus gint ėjom, iš ten į Lenkiją
		Deginti paikiai sodybas statytas,
		Tenais pabaigę, mongolą sudaužėm.
		Tyruos Rusijos bludžiojant paviję;
		Kiekgi gėrybių iš pylių[70 - pylių – pilių. [przypis redakcyjny]] išlažėm!
		O vis kas liko tik nuo kalavijo,
		Būdas nesmaugė, ugnis ko nerijo,
		Viską tai nuolankiai Vytautui davėm!
		Jisai, žiurėkite, šiandien ką daro:
		Nuo kraštų suomių ik jūrią[71 - jūrią – jūrių. [przypis redakcyjny]] Kazarų
		Viską kaip stovi paglamžė po savim.
		Kur pats gyvena, kokioj pilyj sėdi'(f
		Kokioms puikybėmis rūmą išrėdė[72 - išrėdyti – išpuošti, išdabinti. [przypis edytorski]]!
		Rūmus kryžiokų regėjau kada’si[73 - kada’si – trump.: kadaise. [przypis edytorski]];
		Prūsas akis turi dengt juos pamatęs!
		Kur vienog tokius kaip Vytauto rasi,
		Ką Vilniuj tur’ ir Trakuos pasistatęs?!.[74 - Ką Vilniuj tur ir Trakuos’ pasistatęs. – Trakai su dviem tvirtynėmis, iš kurių viena išstatyta ant ežero salos, buvo Kęstučio sostapile [sostapilė – pilis, kurioje buvo valdovo sostas. red. WL.], o paskiaus buveine Vytauto. [przypis autorski]]
		Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną[75 - Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną. – Keletas varsnų nuo Kauno, tarpe kalnų, tęsiasi klonis, apdengtas gėlėmis, per kurio vidurį sriovi upelis. Yra tai viena iš puikesnių vietų Lietuvoj. Dabar tas klonis vadinasi klioniu Mickevičiaus. [przypis autorski]]:
		Saulė pavasario šviest kaip pagauna,
		Pulkai undinų aplink jį sustoją[76 - sustoją – sustoję. [przypis redakcyjny]],
		Negu aksomu žolelėmis kloja;
		Žolės bujoja, tada tarpe jųjų
		Pilna primėto žiedų kvepiančiujų.
		Ne, tokio klonio visam svieto plotyj
		Kito nerasi, bet kas gal tikėti? —
		Vytauto rūmai gražesnėms iškloti
		Žolėms ir kvietkomis. Tokiais apdėti
		Suolai kaurais[77 - kauras – uždangalas. [przypis edytorski]], tokiomis išdabinęs,
		Gėlėmis sienas tur; gėlės auksinės,
		Deimanto tyro žiedai ant jų karo,
		Už mėno[78 - mėnas – mėnuo, mėnulis. [przypis edytorski]] šviesą, už margą sietyną
		Vergės lenkytės skaisčiaus išdabina,
		Margesnius žiedus ant kvietkų pradaro.
		Rūmo banguos pas jį kvartkos[79 - kvartka (rus.) – lango pusė, langelis. [przypis edytorski]] stiklinės.
		Parvežtos kasžin iš kokio pasviečio,
		Ką tartum ginklai kryžiokiški šviečia,
		Arba kaip Nemun’s prieš šviesą pažaro.
		Nuo žiemos ledo kad veidą pradaro.
		Aš gi ar daug už vargus ką laimėjau?
		Daug aš laimėjau da būdams mažytis,
		Pririšts prie žirgo ir ginklo, turėjau
		Kumisu[80 - kumisas – totorių alkoholinis gėrimas, pagamintas iš fermentuoto pieno. [przypis edytorski]] negu totorius maitytis?
		Dieną ant žirgo, naktis užmigdina
		Ir prie jo kojų mane, o iš ryto,
		Švist nepradės da, vėl balsas trimito
		Mane prikėlęs ant žirgo sodina.
		Taigi, tuom tarpu kad vienmečiai mano
		Joj’[81 - joj' – trump.: joja. [przypis edytorski]] ant lazdų, su kardais iš balanų[82 - balana (rus.) – pakraštinė jaunesnė medienos dalis. [przypis edytorski]],
		Aš jau ar lenkus daužiau, kur prispyrus.
		Arba mongolus vaikiausi po tyrus.

		Bet mano turtai nuo laiko Ardvilo
		Pėda da žemės didyn nepakilo!
		Žvilgtelk ant šitų iš medžio statytų
		Rūmų, ant mūro iš degintų plytų;
		Eik per butus štai senukų sėdynės:
		Kur čion sidabras, kur taurės stiklinės?
		Vietoje aukso, plyta stov’ sudilus,
		Viet’[83 - viet' – trump.: vietoj. [przypis edytorski]] puikaus kauro, žel’ samanos žilos.
		Ko taip aš ieškau vis vargt nepaliovęs,
		Žemių ar aukso?.. Ne, nieko, tik šlovės!

		Vienog ir šlove nuo mūs’ visų drūčiai
		Vytautas skirias’, visus mus praauga!
		Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,
		Garbina puotose mūs’ vaidilučiai[84 - Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,/ Garbina puotose mūs’ vaidilučiai. – Vaidilučiais vadinosi kunigai, kurių priderystė [priderystė – priedermė, pareiga. red. WL.] buvo apsakinėti arba apgiedoti visokių apeigų metu, o ypatingai rudens laiku šventės ožio, prosenių dejas [deja – pareiga, vargas. red. WL.]. Kad senovės lietuviai ir prūsai mėgo poeziją ir lavinosi dainininkystėje, apie tai gali liudyti senobiškos dainos, kurių didelė daugybė iki šio laik užsiliko žmonių tarpe, o taipgi liudija senoviški raštininkai. Strijkovksis rašo, kad kunigaikščių laidotuvių metu, kunigas apdainuodavo jų garbius darbus, ir, kad laikais Miechovitos žinoma buvo daina apie kunigaikštį Zigmantą, kurį užmušė rusų kunigaikščiai. Bet žingeidžiausią [žingeidžiausias – įdomiausias. red. WL.] apie tai žinią randame vokiškame rašte Versuch einer Geschichte der Hochmeister. Berlin 1798. Autorius tos brangios knygelės Beckeris cituoja seną kroniką Vincento iš Mogunto, kurs buvo kapelioniu [kapelionios – kapelionas, kunigas, tikybos mokytojas. red. WL.] didžiojo mistro Dusener’o von Arfberg, ir rašė savo laikų nusidavimus (nuo m. 1346). Tarp kita ko ten skaitome, kad didelės puotos metu, atsibuvusios [atsibuvusi (lenk.) – įvykusi. red. WL.] iš priežasties išrinkimo didžio mistro Winrich von Kriprode, vokiškas Minesingeris giedojo ir buvo apdovanotas pagyrais ir auksine taure. Tokis priėmimas dainiaus užukvatijo [užkvatijo – čia: sužavėjo. red. WL.] ir ten b’esantį prūsą, vardu Rizelius; prašė jis, kad ir jam būtų daleista dainuoti prigimta lietuviška kalba, apdainavo jis dejas pirmutinio Lietuvos karaliaus Veidavučio. Didis mistras ir kryžiokai, nesuprasdami lietuviškos kalbos, išjuokė dainių ir davė jam dovanų pilną torielką [torielka – lėkštė. red. WL.] riešutų lukštų. Kotzobue rods primena apie tą atsitikimą, bet abejoja apie rainkraštį Vincento. Vienog bibliotekoj Ščersove, surinkime straipsnių, rašytų Gdansko studentų, yra raštelis nekurio Taschke nuo 1735 m., kur autorius cituoja Vincento kroniką, būk spausdintą Frankfurte ir darodo [darodyti – čia: įrodinėja. red. WL.], kad minėtas Vincentas nepaėjo iš Moguncijos, tik iš Gdansko. (przyp. autorski)] Todėl ne dyvai, jog Kotzebue ir Bogušis tvirtina, kad lietuviška literatūra kitados buvo turtinga karžygiškomis ir istorinėmis dainomis, nors iš tų menkai kas užsiliko iki mūsų dienų. Prūsuose mat kryžiokai buvo uždraudę po bausme nugalabinimo urėdininkams ir visiems, kurie buvo arti dvaro, kalbėti lietuviškai; išvijo iš tėvynės, kartu su žydais ir čigonais, visus vaidilučius, lietuviškus bardus [bardas – perk. poetas. red. WL.], kurie tik vieni žinojo tautiškas dejas ir jas mokėjo apdainuoti. Didžiojoj vėl Lietuvoj, po įvedimo krikščioniško tikėjimo ir lenkiškos kalbos, senovės kunigai ir tėvyniška kalba liko paniekinti ir užmesti; nuo to laiko žmonės – prastūnai, pajungti po baudžiava ir prikalti vien prie žagrės, užmetę ginklą, užmiršo taipgi ir apie karžygiškas giesmes, bedainuodami labiaus jų padėjimui atsakančias [atsakanti (lenk.) – tinkanti. red. WL.] liūdnas daineles, išreiškiančias jų kaimišką gyvenimą. Jei kas iš senoviškų dejų ir kariškos poezijos užsiliko, tai vien tik prie naminio kudmento [kudamentas – išmūryta vieta prie krosnies, priemūris. red. WL.]; arba apeigų metu, iš seno sujungtų su visokiais burtais, jas slaptomis žinovai prastūnėliams apreiškia. Simonas Grunau 16 amžiuje kartą netyčiomis Prūsuose užėjo į ožio puotą, ir led [led – trump. nuo ledva (lenk.) – vos. red wL.] atsiprašė nuo myrio [myris – myrimas, mirtis. red. WL.], prisiekdamas kiemionims, kad niekam *) neišduos to, ką patėmys [patėmyti – pastebėti. red. WL.] arba išgirs. Tada, sudėjęs auka, senas vaidila apgiedojo senovės Lietuvos didvyrius, pridedamas prie to morališkus pamokslus ir maldas. Grunau, kurs gerai suprato lietuviškai, pripažįsta, kad niekaip neįtikėjo ką panašaus išgirsti iš lūpų lietuvio, taip jis gražiai ir pamokslingai kalbėjęs. [przypis autorski]],
		Jįjį ant kanklių, į giesmes įdėją[85 - įdėją, girdėją – vietoj įdėję, girdėję. [przypis redakcyjny]]
		Skambančias, leidžią į svietą anūkų.
		Mūs’ giesmėj vardą kur esam girdėją,
		Kas pakelt nor mus iš ne'tminties ūkų?

		Jug nepavydim, gal grumt, gal kariauti,
		Gal save garbe ir turtais apkrauti;
		Perkęsim viską, tegul tiktai n’ima
		Broliškos meilės savųjų ardyti;
		O ar seniai čion viduj sutikimo
		Mūrai sost’pilės triukšmu pakratyti?
		Ar seniui Vytaut’s naminėje karė’
		Algirdo ūnų[86 - ūnų – sūnų. [przypis redakcyjny]] iš Vilniaus išvarė
		Ir patsai sostą užėmęs, norėtų
		Da’rtės, kad jo siuntinys, tartum vaikas[87 - Jo siuntinys, tartum vaikas Krivo Krivaičių. – Pas senovės lietuvius buvo rėdas [rėdas – valdžia, tvarka. red. WL.] iš dalies teokratiškas. Kunigai turėjo didelę įtekmę [įtekmė – įtaka. red. WL.]. Vyriausias iš jų vadinosi Krivu-Krivaičiu. Gyveno jis Prūsuose, netoli miesto Rambavos, kur paskiaus buvo kaimas Heiligenbeil. Ten tai, po šventu ąžuolu, priiminėdavo jis aukas ir iš ten apreikšdavo savo nusprendimus, išsiuntinėdamas į visas puses Lietuvos žemių vaidilas ir žygūnus, duodamas jiems po kreivą lazdą, krivulę, kuri buvo ženklu valdžios kunigų kunigo. (Žiurėk Guagnini Alex. Res. Polon., t. III, Francf., 1585, v. 11, p. 167, ir surinkime Elzevyrų, p. 321., Kotzebue, t. I., p. 81. Cromeri Martini Polonia. Ib. xxx, lb. III, p. 42). [przypis autorski]]
		Krivo Krivaičių, valdyti galėtų,
		Žemint ir aukštint, ką nori. O, laikas,
		Laikas nors syk padėt galą tam; broliai!
		Jauna dvasia kol krūtinėję kruta,
		Kardą plieninį ligkol ranka drūta
		Du pajėgia suvaldyti, lig koliai
		Greitumu sakalo žirgas manasis,
		Tyruose Krymo ką esam pagavę,
		Kokį jam lygų daviau ir dėl tavęs,
		Kokie pas mus vargiai da du trys rasis;
		Kol mano žirgas, kol kardas manasis…
		Čion jau jį karštis sustabdė. Nutilo,
		Bet tuomi tarpu tvirtoj rankoj jojo
		Čerkštelėj kardas ir pats atsistojo…
		Kas per ugnis ten į viršų iškilo?
		Lygiai žvagždė, iš padangės kad krinta,
		Tiesdama kelią, patamsoj nušvinta;
		Taip kardu jis į akmens grindis kirto,
		Kad net kibirkštis iš jojo išvirto.

		Valandą kurčią vėl buvo tylėję,
		Bet kunigaikštis vėl pertraukė tylą:
		– Skirsimės, sako, pabaigsim kalbėję,
		Kol delčios mėnuo da netek’, nekyla,
		Kol nepragysta gaidžiai, paduok gandą,
		Viską papuoškie ir lauk kur sakyta;
		Aš tuomi tarpu gal kiek pasilsėsiu,
		Miegas gult verčia, bet tuoj, anksti rytą.
		Einam griaut Lydą, atėjęs lai[88 - lai – tegul. [przypis edytorski]] randa
		Vytauts ten suodžių krūvas ir degėsių.

		Ploti delnais potam[89 - potam (lenk.) – po to, vėliau. [przypis edytorski]] smarkiai pradėjo;




Конец ознакомительного фрагмента.


Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/adam-mickevich/grazina/) на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.



notes



1


išrodo – čia: atrodo. [przypis edytorski]




2


Rūmai, statyti ant kalno Naupilės – Naupilė arba Naugardukas, iš slovėniško Novogrodek, miestas Lietuvoj, kitados buvo sėdynė Jadvinoj, o paskiaus rusinų. Laikuose Batijaus Naugardukas buvo išgriautas totorių. Po totorių pasišalinimo vėlu [vėlu – vėl. red. WL.] buvo užimtas Lietuvos kunigaikščio Ardvilo, sūnaus Montvilos; apie tai Strijkovskis taip rašo: „o kada (lietuviai) persikėlė per Nemuną, už – i mylių rado grafų ir aukštą kalną, unt kurio piriuiaus buvo Novogrodkas, sostapilis rusiškų kunigaikščių, sugriautos caro Batijaus, tenais Ardvilas tuoj uždėjo savo sostapilį ir vėlu atnaujino pilį, o, kad nebuvo kam ginti, apėmęs be praliejimo kraujo didelius plotus rusiškųjų žemių, ėmė rašytis Didžiu Kunigaikščiu Naugarduko”. (Kronika Strijkovskio, lapas 265, išdavime Karaliaučiaus). Pilies griuvėsiai rėpso po šiai dienai. [przypis autorski]




3


palšas – neryškios spalvos, nublukęs. [przypis edytorski]




4


rėvas – vandens kritimas užtvankoje. [przypis edytorski]




5


volas (lenk.) – pylimas. [przypis edytorski]




6


pusto – dab.: pusto;galanda. [przypis edytorski]




7


koki – trump.: kokie. [przypis edytorski]




8


jotis – raitelis. [przypis edytorski]




9


ant balso – išgirdęs balsą. [przypis edytorski]




10


retežis – grandinė, pančiai. [przypis edytorski]




11


apmalšint – vietoj pamalšinti. [przypis redakcyjny]




12


suėj’ – trump.: suėjo. [przypis edytorski]




13


raikštis – dab.: raištis, virvelė kam surišti. [przypis edytorski]




14


Kryžių ant kaklo prie raikščio geltono – kryžiokų brolystė (iš lenkiško zokonas), vadinta Brolyste kavalierių špitolės, taip pat Brolystė marijanitų, tautonų, uždėta [uždėta – čia: įsteigta. red. WL.] 1190 m. Palestinoj, paskiaus, apie 1230 m., pašaukta Mozūrų kunigaikščio Konrado dėl apgynimo Mozūrijos prieš prūsus ir lietuvius. Apsigyvenę Kulinės žemėj, kryžiokai pasidarė baisiausiais prie šalsne vien Lietuvos, bet ir visų aplinkinių krikščioniškų kraštų. Abelnas [abelnas (brus.) – visuotinis, vienas, bendras. red. WL.] anų laikų kronikierių bakas yra tas, kad tai vokiečių brolystei išmetinėja [išmetinėti – čia: priekaištauti. red. WL.] gašlumą, nuožmumą, puikų ir menką rūpinimąsi apie dalykus tikėjimo. Vyskupai siuntė pas popiežius skundus, kad kryžiokai periškadija [periškadyti (lenk.) – trukdyti. red. WL.] jiems plėsti tikėjimą tarp stabmeldžių, paveržia bažnytinius turtus ir spaudžia dvasiškuosius. Daug galėtume privesti čion tame dalyke darodymų [darodymas – įrodymas. red. WL.] iš bylų, tiek kart paduotų ciecioriui [cieciorius – čia: ciesorius, monarchas. red. WL.] ir popiežiui; bet, jei kas tikėt mums nenorėtų, talpiname čion žodžius vieno bepusiško [bebusiškas – nepalaikantis niekieno pusės. red. WL.] kronikieriaus, Jono iš Wintertur (Johanes Witoduranus). Tas rašėjas, pagirtas už tiesmukumą, neturėdamas jokio piktumo ant kryžiokų, o kaipo vokietis ir kunigas, jei būtų nežinojęs teisybės, nebūtų užstojęs stabmeldžių. Tiesmukais žodžiais, pagadinta lotyniška kalba, jis taip rašo: „Tais laikais, kaip girdėjau iš lūpų ištikimų žmonių, kryžiokai, plačiai viešpataujantys Prūsų žemėje, apskelbė Lietuvos kunigaikščiui karą ir varu [varu – jėga, prievarta. red. WL.] išlupo nuo jo dalį valdybų; kad atgautų savastį, kunigaikštis prižadėjo jiems, kad priimsiąs katalikų tikėjimą; kada kryžiokai tokio prižado nenorėjo klausyti, tarė jiems kunigaikštis lietuviška kalba: „Matau, kad jums neina apie tikėjimą [jums neina apie tikėjimą – jums nerūpi tikėjimas. red. WL.], tik eina apie pinigus, ir dėl to geriaus pasiliksiu prie savo stabmeldiško tikėjimo”. „Apie tuos tai kryžiokus žmonės pasakoja (kurie tam dalykui katalikiškam tikėjimui, kad jie prasmegtų, yra didžiai bledingi), jog jie malonūs, kad užkariauti stabmeldžiai geriaus pasiliktų stabmeldžiais ir mokėtų jiems donią [donia (brus.) – duoklė. red. WL.], nei kaip priėmę krikštą turėtų būt atliuosuotais [atliuosuotas – išlaisvintas. red. WL.] nuo donios; ko jie (stabmeldžiai) nuolat maldavo ir maldauja. Yra taipgi paskalas, kad jie (kryžiokai) užpuola ne vien žemes stabmeldžių, bet ir krikščionių”. (Corpus Histor. medii aevi, edilio, J. Gerg. Eccard, Lipsiae, p. 1874). Taip pat išsireiškia apie kryžiokus ir su visais mažmožiais [mažmožiai – smulkmenos. red. WL.] aprašo jų nuožmius darbus ir netikusį jų pasielgimą su prūsais ir lietuviais vokiškas raštininkas Augustas Kotzebue, savo rašte, labai akyvame [akyvas – labai pastabus, įžvalgus. red. WL.] dėl Lietuvos istorijos tyrinėtojų „Preussens seltere Geschichte v. Aug. v. Kotzebue, 1808. Riga 4 Rde). Šiurpuliai perima beskaitant apie nuožmumus, kurių kryžiokai dasileisdavo su nelaiminga lietuvių ir prūsų tauta; privedame čion tik vieną paveizdą [paveizdas – dab.: pavyzdys. red. WL.]. Pabaigoj 14 šimtmečio, kada prūsai jau visiškai buvo pamušti ir apmalšinti, didis kryžiokų mistras [mistras – meistras. red. WL.] Konradas von Vallenrod, užpykęs ant Kumerlandijos vyskupo, prisakė visiems jo diecezijos kiemionims [kiemionis – kaimietis, sodietis, žemdirbys. red. WL.] nukapoti tiesias rankas. Apie tai liudija Leo Treter ir Lukas David. Tokiais tai buvo kryžiokai, brolystė, susidedanti vien iš vokiečių, per ką jie juom labiaus neapkentė lietuvių ir slovėnų. Vokiečius jau iš senovės lietuviai vadino šunimis, velniais ir kitoniškais vardais paniekinimo. [przypis autorski]




15


Aszmenims kardo tuoj, pervėres širdį…. – Nėra tad dyvo [dyvas – nuostabus dalykas, keistenybė. red. WL.], kad prūsai ir jų broliai lietuviai kryžiokų neapkentė, kuri neapykanta, galima sakyti, buvo įgimta jų charakteriui. Stabmeldiškais laikais, o net ir krikščioniškais, laidojant lietuvį ar prūsą, raudotojai giedodavo: eik, vargše, iš vargų šios pasaulės į laimingesnį gyvenimą, kur kraujageriai vokiečiaineviešpatus tau, tiktai tu jiesiems. Apie ką liudija Bielskis ir Strijkovskis. Iki šio laiko Prūsų Lietuvoje labai užgautum kaimietį, jei jį pavadintum vokiečiu. [przypis autorski]




16


Nors vokietis, žmones kalbant, suprato: – Lietuviai ir prūsai ne tik blogai mislija apie vokiečių būdą, bet ir apie jų supratimą; pas juos yra priežodis: paik’s, kaip vokietis (po pietų). (Žiūrėk Kotzebue, t. 1, p. 72. Veizdėk taipgi Lindės žodyne žodį vokietis, ir Rhesą: Das Jahr in vier Gesaugen aus dem Lithauischen des Christian Donelaitis).[Neperseniai mir3s profesorius Karaliaučiaus universiteto Rhesa, tarp kitų liekanų lietuviškos literatūros, atgarsino poemą lietuvio Donelaičio, apie 4 dalis metų, hegzametru parašytą, su priedu vokiško vertimo ir su moksliškais paaiškinimais, virš menėtų raštų, kas link įtalpos [įtalpa – čia: turinys. red. WL.] ir dailaus išsireiškimo, verti yra pagyrimo, ir verti, kad mes jais užsiinteresuotume [užsiinteresuoti (sl.) – susidomėti. red. WL.] da ir dėl to, kad yra tikrų paveikslų būdo lietuvių. Garbė paguodotam [pauodotas – čia: garbingam, pagerbtam. red. WL.] vyrui, kuris būdamas svetimžemiu užgėdina [užgėdinti (sl.) – gėdinti. red. WL.] tautiečius (rodaków), kurie menkai rūpinasi apie istoriją savo tėvynės. (Prierašas Mickevičiaus. (przyp. autorski.)] [przypis autorski]




17


nepri’ma – trump.: nepriima. [przypis edytorski]




18


mūs’ – trump.: mūsų. [przypis edytorski]




19


buo – trump.: buvo. [przypis edytorski]




20


dabartės – adbar, šiuo metu. [przypis edytorski]




21


nemiegojo – ponemiegoj. [przypis redakcyjny]




22


n’įveikia – trump.: neįveikia. [przypis edytorski]




23


muš' – trump.: muša. [przypis edytorski]




24


rūškanas – niūrus, piktas, rūstus. [przypis edytorski]




25


misli’o – trump.: mislijo. [przypis edytorski]




26


ant galo (lenk.) – čia: pagaliau. [przypis edytorski]




27


paliauti – nustoti. [przypis edytorski]




28


Vytauts Lydos kunigaikščiu uždėjo mane. – Vytautas, sūnus Kęstučio, vienas iš prakilniausių vyrų, kokius Lietuva išdavė. Apie jo kariškus veikalus ir jo politiką, išskyrus lenkiškuose raštuose, galima skaityti pas Kotzebue, aukščiaus paminėtame rašte, yptingai III tome, ir Gyvenime Švidrigailos, – (Switrigail… von August von Kotzebue. Leipzig 1820). [przypis autorski]




29


pati – žmona. [przypis edytorski]




30


triūbyti – pūsti trimitą, duduoti. [przypis edytorski]




31


ik – trump.: iki. [przypis edytorski]




32


Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis – Mindaugas, Mindagos, Mindovė, Mindak, Mendoulf, sūnus Ringvaldo arba Ringoldo ar Ringauto, didis Lietuvos kunigaikštis, pirmutinis, kurs Lietuvą išliuosavo iš po svetimos įtekmės [įtekmė – įtaka. red. WL.] ir iškėlė į didelę galybę. Kaimynai jo baiminosi. Mindaugas buvo priėmęs krikščionišką tikėjimą, popiežiui pritariant, apsivainikavo Lietuvos karaliumi Naugarduke 1252. Netoli nuo Naugarduko yra kalnas, kurį iki šiol žmonės vadina kalnu Mindaugo. Tas kalnas esąs kapu to didvyrio. [przypis autorski]




33


lydinės – Lydos. [przypis edytorski]




34


begalis – begalinis. [przypis edytorski]




35


skaitlius – skaičius. [przypis edytorski]




36


karštojo' – trump.: karštojoj. [przypis edytorski]




37


dasiprato – suprato. [przypis edytorski]




38


adyna (lenk.) – valanda. [przypis edytorski]




39


Ponut’ – trump.: Ponuti (kreip.) [przypis edytorski]




40


mieras (lenk.) – tikslas. [przypis edytorski]




41


padonis (lenk.) – pavaldinys, tarnas. [przypis edytorski]




42


guodonė – pagarba, garbė. [przypis edytorski]




43


roda (lenk., brus.) – pasitarimas, sueiga. [przypis edytorski]




44


ne'tsurgums – neatsargumas. [przypis edytorski]




45


drūčiai – stipriai, labai. [przypis edytorski]




46


melu užakėja – pripildo melu, sėja melą. [przypis edytorski]




47


prabočiai – proseneliai. [przypis edytorski]




48


ponavoti – ponauti, būti ponu, valdyti. [przypis edytorski]




49


esti – yra. [przypis edytorski]




50


sektųs – trump.: sektųsi. [przypis edytorski]




51


stokoti – trūkti, neužtekti. [przypis edytorski]




52


sens – trump.: senas. [przypis edytorski]




53


aptykti – nutilti, nurimti. [przypis edytorski]




54


roda – čia: patarimas. [przypis edytorski]




55


Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti. – Lietuviai turėjo savo ypatingą laiko apskaitymą – metų, mėnesių ir valandų (Žiūrėk Kotzebue, t. I., p. 35 iki 68). [przypis autorski]




56


Tukstanczių porą kryžiokų laimėti./ Jotų ir pesčiųjų dvigubai lieka. – Kryžiokiška karių minia buvo padalinta taip: pirmiausiai broliai arba „zokoninkai”, germukai ir broliai svietiški, prigulį prie brolystės; toliaus raiteliai – joti, liuosnoriai [liuosnoriai – savanoriai. red. WL.] arba nusamdyti kareiviai, ir pestininkai, vadinti Landsknechtais, Fussknecht’ais arba tiesiog Knechtais, taipgi brolystės nusamdyti. [przypis autorski]




57


Kūnu kur kas didesni už manuosius. – Veik kiekviename kovų aprašyme kronikieriai užtėmija [užtėmyti – pastebėti. red. WL.], kad vokiečiai perviršijo lietuvius didumu kūno ir pajėga; smūgius jų bardišių [bardišius (lenk., rus.) – kirvis su ilgu kotu. red. WL.] lietuviai vargiai galėjo atlaikyti. Kęstutis, Narimanta, nors buvo vikrūs ir sylingi [sylingas (lenk.) – pajėgus, stiprus, galingas. red. WL.], susirėmus su vokiečiais tokiuose atsitikimuose būdavo išmesti iš balno. [przypis autorski]




58


ką šviną – po šviną. [przypis redakcyjny]




59


n’užsilaiko – trump.: neužsilaiko. [przypis edytorski]




60


Žaltys nei svečias kad butan jo slenka. – Lietuviai garbino žalčius, kuriuos priaukindavo ir maitindavo; aiškiausiai apie tai kalba Lasickis (Res Pol. et Lithu., ed. Elzevirorum., p. 309). Strijkovskis savo laikais da matęs liekanas to žalčių garbinimo pas latvius, o Gwagnin kaime Labariškėse, 4 mylios nuo Vilniaus. [przypis autorski]




61


užsliuogti – šliaužiant užkopti. [przypis edytorski]




62


veltuo – veltui, nenaudingai, be reikalo. [przypis edytorski]




63


smakas (lenk.) – slibinas. [przypis edytorski]




64


išrodo – čia: pasirodo. [przypis edytorski]




65


nor – trump.: nori. [przypis edytorski]




66


tikrint – čia: užtikrinti. [przypis edytorski]




67


Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta. – Visa ši Lietavoro kalba yra aiškiu paveikslu to, ką tame laike dūmojo apie Vytautą visi žemesni Lietuvos kunigaikščiai.' [przypis autorski]




68


da'rtės – dabartės, t.y. dabar. [przypis edytorski]




69


Ar pelkės Varegų. – Pakraščiai Varegiškų arba Normandiškų jūrų, šiandien įkaltųjų marių. Jau nuo senovės buvo politika Didžių Lietuvos Kunigaikščių, siųst savo gimines į šalis atimtas nuo priešų. Taip darė Montvilas, Mindaugus ir Gediminas. [przypis autorski]




70


pylių – pilių. [przypis redakcyjny]




71


jūrią – jūrių. [przypis redakcyjny]




72


išrėdyti – išpuošti, išdabinti. [przypis edytorski]




73


kada’si – trump.: kadaise. [przypis edytorski]




74


Ką Vilniuj tur ir Trakuos’ pasistatęs. – Trakai su dviem tvirtynėmis, iš kurių viena išstatyta ant ežero salos, buvo Kęstučio sostapile [sostapilė – pilis, kurioje buvo valdovo sostas. red. WL.], o paskiaus buveine Vytauto. [przypis autorski]




75


Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną. – Keletas varsnų nuo Kauno, tarpe kalnų, tęsiasi klonis, apdengtas gėlėmis, per kurio vidurį sriovi upelis. Yra tai viena iš puikesnių vietų Lietuvoj. Dabar tas klonis vadinasi klioniu Mickevičiaus. [przypis autorski]




76


sustoją – sustoję. [przypis redakcyjny]




77


kauras – uždangalas. [przypis edytorski]




78


mėnas – mėnuo, mėnulis. [przypis edytorski]




79


kvartka (rus.) – lango pusė, langelis. [przypis edytorski]




80


kumisas – totorių alkoholinis gėrimas, pagamintas iš fermentuoto pieno. [przypis edytorski]




81


joj' – trump.: joja. [przypis edytorski]




82


balana (rus.) – pakraštinė jaunesnė medienos dalis. [przypis edytorski]




83


viet' – trump.: vietoj. [przypis edytorski]




84


Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,/ Garbina puotose mūs’ vaidilučiai. – Vaidilučiais vadinosi kunigai, kurių priderystė [priderystė – priedermė, pareiga. red. WL.] buvo apsakinėti arba apgiedoti visokių apeigų metu, o ypatingai rudens laiku šventės ožio, prosenių dejas [deja – pareiga, vargas. red. WL.]. Kad senovės lietuviai ir prūsai mėgo poeziją ir lavinosi dainininkystėje, apie tai gali liudyti senobiškos dainos, kurių didelė daugybė iki šio laik užsiliko žmonių tarpe, o taipgi liudija senoviški raštininkai. Strijkovksis rašo, kad kunigaikščių laidotuvių metu, kunigas apdainuodavo jų garbius darbus, ir, kad laikais Miechovitos žinoma buvo daina apie kunigaikštį Zigmantą, kurį užmušė rusų kunigaikščiai. Bet žingeidžiausią [žingeidžiausias – įdomiausias. red. WL.] apie tai žinią randame vokiškame rašte Versuch einer Geschichte der Hochmeister. Berlin 1798. Autorius tos brangios knygelės Beckeris cituoja seną kroniką Vincento iš Mogunto, kurs buvo kapelioniu [kapelionios – kapelionas, kunigas, tikybos mokytojas. red. WL.] didžiojo mistro Dusener’o von Arfberg, ir rašė savo laikų nusidavimus (nuo m. 1346). Tarp kita ko ten skaitome, kad didelės puotos metu, atsibuvusios [atsibuvusi (lenk.) – įvykusi. red. WL.] iš priežasties išrinkimo didžio mistro Winrich von Kriprode, vokiškas Minesingeris giedojo ir buvo apdovanotas pagyrais ir auksine taure. Tokis priėmimas dainiaus užukvatijo [užkvatijo – čia: sužavėjo. red. WL.] ir ten b’esantį prūsą, vardu Rizelius; prašė jis, kad ir jam būtų daleista dainuoti prigimta lietuviška kalba, apdainavo jis dejas pirmutinio Lietuvos karaliaus Veidavučio. Didis mistras ir kryžiokai, nesuprasdami lietuviškos kalbos, išjuokė dainių ir davė jam dovanų pilną torielką [torielka – lėkštė. red. WL.] riešutų lukštų. Kotzobue rods primena apie tą atsitikimą, bet abejoja apie rainkraštį Vincento. Vienog bibliotekoj Ščersove, surinkime straipsnių, rašytų Gdansko studentų, yra raštelis nekurio Taschke nuo 1735 m., kur autorius cituoja Vincento kroniką, būk spausdintą Frankfurte ir darodo [darodyti – čia: įrodinėja. red. WL.], kad minėtas Vincentas nepaėjo iš Moguncijos, tik iš Gdansko. (przyp. autorski)] Todėl ne dyvai, jog Kotzebue ir Bogušis tvirtina, kad lietuviška literatūra kitados buvo turtinga karžygiškomis ir istorinėmis dainomis, nors iš tų menkai kas užsiliko iki mūsų dienų. Prūsuose mat kryžiokai buvo uždraudę po bausme nugalabinimo urėdininkams ir visiems, kurie buvo arti dvaro, kalbėti lietuviškai; išvijo iš tėvynės, kartu su žydais ir čigonais, visus vaidilučius, lietuviškus bardus [bardas – perk. poetas. red. WL.], kurie tik vieni žinojo tautiškas dejas ir jas mokėjo apdainuoti. Didžiojoj vėl Lietuvoj, po įvedimo krikščioniško tikėjimo ir lenkiškos kalbos, senovės kunigai ir tėvyniška kalba liko paniekinti ir užmesti; nuo to laiko žmonės – prastūnai, pajungti po baudžiava ir prikalti vien prie žagrės, užmetę ginklą, užmiršo taipgi ir apie karžygiškas giesmes, bedainuodami labiaus jų padėjimui atsakančias [atsakanti (lenk.) – tinkanti. red. WL.] liūdnas daineles, išreiškiančias jų kaimišką gyvenimą. Jei kas iš senoviškų dejų ir kariškos poezijos užsiliko, tai vien tik prie naminio kudmento [kudamentas – išmūryta vieta prie krosnies, priemūris. red. WL.]; arba apeigų metu, iš seno sujungtų su visokiais burtais, jas slaptomis žinovai prastūnėliams apreiškia. Simonas Grunau 16 amžiuje kartą netyčiomis Prūsuose užėjo į ožio puotą, ir led [led – trump. nuo ledva (lenk.) – vos. red wL.] atsiprašė nuo myrio [myris – myrimas, mirtis. red. WL.], prisiekdamas kiemionims, kad niekam *) neišduos to, ką patėmys [patėmyti – pastebėti. red. WL.] arba išgirs. Tada, sudėjęs auka, senas vaidila apgiedojo senovės Lietuvos didvyrius, pridedamas prie to morališkus pamokslus ir maldas. Grunau, kurs gerai suprato lietuviškai, pripažįsta, kad niekaip neįtikėjo ką panašaus išgirsti iš lūpų lietuvio, taip jis gražiai ir pamokslingai kalbėjęs. [przypis autorski]




85


įdėją, girdėją – vietoj įdėję, girdėję. [przypis redakcyjny]




86


ūnų – sūnų. [przypis redakcyjny]




87


Jo siuntinys, tartum vaikas Krivo Krivaičių. – Pas senovės lietuvius buvo rėdas [rėdas – valdžia, tvarka. red. WL.] iš dalies teokratiškas. Kunigai turėjo didelę įtekmę [įtekmė – įtaka. red. WL.]. Vyriausias iš jų vadinosi Krivu-Krivaičiu. Gyveno jis Prūsuose, netoli miesto Rambavos, kur paskiaus buvo kaimas Heiligenbeil. Ten tai, po šventu ąžuolu, priiminėdavo jis aukas ir iš ten apreikšdavo savo nusprendimus, išsiuntinėdamas į visas puses Lietuvos žemių vaidilas ir žygūnus, duodamas jiems po kreivą lazdą, krivulę, kuri buvo ženklu valdžios kunigų kunigo. (Žiurėk Guagnini Alex. Res. Polon., t. III, Francf., 1585, v. 11, p. 167, ir surinkime Elzevyrų, p. 321., Kotzebue, t. I., p. 81. Cromeri Martini Polonia. Ib. xxx, lb. III, p. 42). [przypis autorski]




88


lai – tegul. [przypis edytorski]




89


potam (lenk.) – po to, vėliau. [przypis edytorski]


